Tabaris
Tabaris | |
---|---|
Kaligrafinis Tabario vardo užrašas | |
Gimė | apie 839 m. Amolis |
Mirė | 923 m. Bagdadas |
Religija | islamas |
Veikla | istorikas, teisininkas, religijotyrininkas |
Tabaris (arab. أبو جعفر محمد بن جرير بن يزيد الطبري = Abū Jaʿfar Muḥammad ibn Jarīr al-Ṭabarī, apie 839 – 923 m.) – IX a. pb. ir X a. pr. persų istorikas, islamo žinovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Abu Džafaras Muhamedas ibn Džariras al Tabaris gimė apie 839 m. Amolyje, Tabaristane. Jis išgarsėjo veikalais „Korano komentarai“ (Jāmeʿ al-bayān ʿan taʾwil āy al-Qorʾān, trumpiau al-Tafsir) ir „Pranašų ir karalių istorija“ (Taʾriḵ al-rosul wa’l-moluk). Jis laikomas istorijos ir Korano studijų pagrindėju tarp musulmonų. Apie jo kilmę nėra žinoma nieko aiškaus, tik tiek, kad jo tėvai buvo sąlyginai pasiturintys ir galėjo jį remti besimokant ir kelionėse. Pasakojama, kad jis iš jaunystės pasižymėjo intelektu, mokėsi Rėjuje ir po to keliavo mokytis į geriausius mokslo centrus Irake, Sirijoje ir Egipte. Pasakojama, kad jis siekė mokytis pas Achmadą ibn Hanbalą, bet jam atvykus į Bagdadą Ibn Hanbalas kaip tik buvo miręs. Įgijęs finansinį nepriklausomumą Tabaris apie 871−872 m. apsigyveno Bagdade, kur mokė iki savo mirties 923 m. Nėra žinių, kad jis būtų buvęs vedęs ir susilaukęs vaikų. Pasakojama, kad jis skrupulingai prisilaikė dienos rutinos ir saikingumo, vengė samdytis ir dovanų. Sakoma, kad jis vengė būti nuginčytas diskusijoje ir gavęs klausimą, į kurį negalėdavo atsakyti, išvengdavo diskusijos ir grįždavo į namus, kad pasiskaityti, kas apie tai rašoma knygose. Kartu aišku, kad jis turėjo ryšių aukščiausiuose (pagal turtą ir kilmę) bagdadiečių sluoksniuose.
Nepaisant ypač teigiamų atsiliepimų šaltiniuose Tabaris neabejotinai turėjo oponentų Bagdade, ypač iš hanbalitų tarpo. To meto Abasidų kalifate kriko centrinė valdžia, kilo maištai. Tabaris nepritarė sunitiškam ultraortodoksiškumui, kurį propagavo hanbalitai. Jis įsteigė savo mokyklą (džariritų), kuri, nors ir ilgai neišsilaikė po jo mirties, tačiau padarė didelę įtaką konsoliduojant IX a. sunitinę pasaulėžiūrą. Tabario vienas iš reikšmingiausių nuopelnų buvo ankstesnių islamo žinovų, kurių darbų praktiškai neišliko, minčių apibendrinimas. Pasakojama, kad jis buvo labai produktyvus rašytojas. Jis gerai žinojo islamo jurisprudenciją, hadisus, domėjosi kitais dalykais. Jo „Pranašų ir karalių istorija“, kurioje aprašomi įvykiai ir asmenybės nuo Pasaulio sukūrimo iki 915 m., buvo tokia populiari, kad apie 963 m. Samanidų princas Mansūras ibn Nūchas išvertė ją į persų kalbą. Dažnai rašydamas apie įvykius Tabaris cituodavo skirtingus liudijimus nepateikdamas savo komentarų ir nesigilindamas į įvykių priežastis dėl to, kad manė, kad bet kokie išaiškinimai jau nebėra istorijos dalis, kurią žino tik Dievas. Jo istorijoje atsiskleidžia irakiečių požiūrio pusė ir jis beveik neužsiminė apie įvykius musulmonų Egipte, Šiaurės Afrikoje ir Iberijoje.