Hekatoncheirai

Hekatoncheirai (gr. Ἑκατόγχειρες, iš gr. ἑκατόν, hekaton 'šimtas' + gr. χείρ, cheir 'ranka') – ranka) graikų mitologijoje šimtarankiai, penkiasdešimtgalviai milžinai, kurie, kaip ir kiklopai, buvo Urano ir Gajos vaikai. Jie – siaubingi žemės sutvėrimai, padedantys naujajai dievų generacijai, kuriančiai pasaulio struktūrą tvarkos principais.

Kai Uranas įsiviešpatavo pasaulyje ir vedė Žemę (Gają) jie pagimdė tris didžiulius tarytum kalnai hekatoncheirus: Kotą, Briarėją („stiprųjį“) ir Gigį. Jiems gimus, pasaulį ištiko žemės drebėjimai, baisios audros ir potvyniai. Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė. Uranas pradėjęs neapkęsti jų ir įmetė į bedugnį Tartarą, bet jie buvo išgelbėti Krono. Kronui jie padėjo nuversti nuo sosto Uraną (kastruoti jį). Vėliau Kronas nusviedė juos atgal į Tartarą. Ten jie ir pasiliko saugomi Kampės, iki tol, kol juos išlaisvino Dzeusas. Krono vaikų (Dzeuso ir kt.) karo metu su titanais, jie vienu metimu mesdavo po šimtą akmenų į titanus. Po karo hekatoncheirai tapo Tartaro vartų sargybiniais.

Taip pat Iliadoje minima, nors tai niekur kitur nepaminėta, jog vienu metu dievai mėgino nuversti Dzeusą, bet Tetija pasikvietė hekatoncheirus Dzeusui pagalbon. Jie taip pat dažnai yra priskiriami jūros ar chtoninėms dievybėms.

Šaltiniai

• Pasaulio ir dievų atsiradimas Archyvuota kopija 2006-02-12 iš Wayback Machine projekto.