Haiku

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Haiku (jap. 俳句) – prozinės poezijos stilius. Tai unikali Japonijos poezijos forma, XIX a. Masaoka Šiki pataisytas hokku (jap. 発句), pradinės eilės iš dviejų dalių eilėraščio haikai no renga.

Haiku struktūra

Tradicinis hokku modelis dažniausiai 5, 7, 5 on. Japonų kalbos žodis „on“ reiškia „garsas“ ir atitinka morą, fonetinį junginį, panašų, bet neidentišką kitų kalbų skiemeniui. Kartais vartojami žodžiai ondži (garso simbolis) ir modži (raidės simbolis). Haiku turi specialų metų laikų žodį (kigo), nurodantį, kokiu metų laiku vyksta veiksmas regoje ar užuomina į realų pasaulį.

Hokku sujungia dvi (rečiau tris) skirtingas frazes, turinčias aiškią gramatinę pertrauką (kiredži), esančią paprastai pirmų penkių ar po jų esančių septynių morų pabaigoje. Šie senojo hokku elementai daugelio laikomi esminiais ir haiku atveju, nors jų ne visada paiso šiuolaikiniai japonų laisvos formos haiku ir ne japonų haiku rašytojai. Japonų haiku rašomas vienoje eilutėje, o kitose kalbose jis paprastai padalinamas į tris eilutes.

Japonų kalboje daiktavardžiai neturi skirtingų daugiskaitos ir vienaskaitos formų, tad anglų kalboje (lietuvių kalboje panašiai) „haiku“ nusako vienaskaitą ir daugiskaitą.

Senryu yra panaši poezijos forma, pabrėžianti humorą ir žmonių silpnybes vietoj metų laikų ir todėl neturinti kigo ar kiredži.

Hokku ar haiku?

Hokku visada buvo rašomas platesniame haikai no renga kontekste tiek teoriškai, tiek iš tiesų (net kai spausdinami individualiai). XIX a. pabaigoje Šiki atskyrė pradinę eilėraščio dalį ir pavadino haiku. Kadangi tik po atskyrimo terminas tapo populiarus, mokslininkai sutinka, kad prieš Šiki sukurtus hokku negalima vadinti haiku (dažna XX a. klaida). Šio nesibaigančio nesusipratimo pavyzdys yra Deivido Bernhilo Bašio haiku antologija (2005 m.): Bernhilas sutinka, kad Bašio kūrė hokku, bet jis vis tiek taip pavadino haiku, nes šis terminas labiau žinomas.

Haiku yra vienas sėkmingiausių ir svarbiausių tradicinės japonų poezijos žanrų. Haiku šiuo metu yra 17 skiemenų eilių forma susidedanti iš trijų metrinių dalių iš 5, 7, 5 skiemenų. Nuo pirmųjų dienų buvo maišatis tarp trijų artimų terminų – Haiku, Hokku ir Haikai. Hokku reiškia „pradinės eilės“ ir buvo pradinė ilgesnio eilėraščio, vadinamo haika, dalis. Kadangi hokku primesdavo toną likusiam eilėraščiui, užėmė svarbią padėtį haikai poezijoje ir buvo įprasta kurti hokku be po jo esančių eilių.

Istorija

Haiku kilo XVI a. iš kito žanro – tankos. Tanka (kitaip uta) – japonų lyrikos žanras, nerimuotas penkiaeilis, kurį sudaro taip išsidėstę skiemenys eilutėse: 5, 7, 5, 7, 7. Pirmosios tankos eilutės ir yra haiku. Tanka vyravo jau seniausioje japonų poezijoje – antologijoje „Manjosius“ (759 m.) ir vėlesnėje kūryboje. XII-XVI a. tanka užleido vietą aristokratiškajai rengai (XV a. sužydėjusi renga – kelių poetų paeiliui rašomas eilėraštis oriu moksliniu stiliumi). Pati tanka persikėlė iš rūmų į vargšų lūšnas, miestiečių namelius, „linksmuosius kvartalus“, virsdama liaudies įrankiu kovojant už jų teises. Tanka susigrąžino savo pozicijas Tokugavų (1600–1867 m.) laikais, kai Japonija, atsiskyrusi nuo pasaulio, labiau telkė dėmesį į savo nacionalines kultūros ištakas.

Haiku terminas dažnai giminingu žodžiu hokku – grynoji reikšmė yra „įžanginis posmas“, kuris turi svarbiausią reikšmę ilgoje eilėraščio posmų grandinėje. Ši įžanga ilgainiui pradėjo egzistuoti kaip atskira poezijos forma. Japonų poeto Masaoka Shiki pastangų dėka apie 1890 m. šiai formai sukurtas atskiras terminas – haiku. Taigi, pirmieji haiku yra hokku, nors skiriasi tik pavadinimu. Filologai skiria ikiklasikinį, klasikinį ir modernųjį haiku, bei barasi, kuriuos autorius galima priskirti haiku kūrėjams.

Haiku esmė

Haiku primena dvasinę filosofiją, taosistų simbolizmą, rytų mistikų ir dzen budistų mokymą. Tai pasireiškia simbolių gausa, poetiniu piešiniu. Būdinga paprasta kalba, peržengianti įprastas reikšmes. Eilėse vyrauja linijinis tikslus mąstymas apie gamtos maloningumą bei žmogaus pasyvią egzitenciją. Tai spalvų, jausmų, gamtos, filosofijos mišinys, keliantis kontrastiškumo įspūdį. Yra keletas estetinių haiku principų: amžinoji kosminė vienatvė, jugen – pagarbus žvilgsnis į neišsakomą daiktų esmę, vabi – grožio paprastumo pajautimas. Tačiau vėlyvojoje haiku kūryboje motyvai neretai naudojami kiti, ypač vakarietiškuose haiku dažni vidinio išgyvenimo, sužmoginimo aspektai.

Haiku autoriai

Ikiklasikinis haiku savo istorijos pradžioje skleidė dzen budizmą. Įtakingiausia XVII a. japonų estetikos ir meno figūra tapo garsus poetas, kaligrafas, tapytojas ir meno teoretikas Džinsičiro Ginzaemonas (1644–1694 m.), labiausiai žinomas Macuo Bašio slapyvardžiu. Nuo 36 metų jis tapo vienuoliu, ėmė gyventi labai skurdžiai, leidosi į keliones atokiais Japonijos takais ir sukūrė daug haiku poezijos, tapybos darbų. Atsirado daug Bašio mokinių ir pasekėjų. Po kelionių sukurti dienoraščiai: „Kelionė į Kosimą“, „Dienoraštis iš Sogos“. Bašio daug kalba apie nenumaldomą laiko tėkmę, elegišką vienatvės liūdesį:

Į gražią vazą

pamerkime šias gėles,

nes ryžių nėra.

Jis sukūrė keliolika tūkstančių „trumpų dainų“, taip įtvirtindamas trieilį. Matsuo Bascho japonų poezijai suteikė filosofinę dvasią, pavertė ją meditacija.

Kitas haiku kūrėjas – Buson Josa (1716–1783 m.), japonų tapytojas ir lyrikas pateikė ne filosofiją, o rafinuotus gamtos peizažus, gerokai idealizuotus, nei realybėje būna. Jo trieiliuose vyrauja aprašymai, o ne vidiniai išgyvenimai. Ypač gražius lingvistinius derinius perėmė ir modernieji haiku autoriai. Kiti autoriai: Issa (1763–1827 m.), Shiki Masaoka, haiku termino „sumanytojas“, (1867–1902 m.), Kyoshi Takahama (1874–1959 m.), Ippekiro Nakatsuka (1887–1946 m.). XX a. pradžioje, Japonijai pradėjus intensyviai bendrauti su pasauliu, japonų literatūra neišvengė svetimų tautų įtakos, ir haiku plačiai pasklido už Japonijos ribų.

XX a. ketvirtame dešimtmetyje įsivyravo laisva eilėdara, poezija pasuko simbolizmo, siurrealizmo, kitų moderniųjų srovių kryptimi. Autoriai ne tik japonai, bet ir amerikiečiai, anglai; daug vertimų į įvairias kalbas, tame tarpe, ir lietuvių.

Žymesni lietuvių haiku autoriai: Dainius Dirgėla, Andrius Luneckas, Artūras Šilanskas, įvairių haiku yra parašę ir daugelis kitų žymių lietuvių poetų.

Pavyzdžiai

Japonų hokku ir haiku spausdinama viena vertikalia eilute, nors ranka rašytoje formoje gali būti neribojamas eilučių skaičius.

Tradicinis Bašio hokku:

古池や蛙飛込む水の音　

Furuike ya kawazu tobikomu mizu no oto

Vertimas:

Senas tvenkinys,

Strykteli varlė –

Vandens ribuliai.

Kitas Bašio hokku:

初しぐれ猿も小蓑をほしげ也

Hatsu shigure saru mo komino wo hoshige nari

Vertimas:

Pirmas šaltas dušas

Net beždžionė rodos nori

Mažo šiaudinio apsiausto

(To meto Japonijoje lietpaltis buvo sudarytas iš plačios apvalios skrybėlės ir pasišiaušusio šiaudinio apsiausto).